Mantas Balakauskas

Literatūros kritikų sudaryto geriausių metų knygų sąrašo viršūnė, 41-oji Zigmo Gėlės premija už geriausią poezijos debiutą – tai tik maža dalis to, kuo galėtų pasigirti iš Panevėžio kilęs, savitą ir kandžią poezijos knygą „Roma“ visuomenei pristatęs Mantas Balakauskas.

M. Balakausko pažintis ir santykis su kūryba, pasak jo, prasidėjo gana įprastai – dar Vytauto Žemkalnio gimnazijos, kurią jis ir baigė, suole. „Kaip jaunam žmogui man rūpėjo save atskirti nuo kitų, tiesiog norėjau parodyti visiems, kuo esu kitoks. Kurti, rašyti eilėraštukus paskatino paprastas paaugliškas maištas, o poezija susidomėjau penkiolikos“, – pamena Mantas.

Pirmą eilėraštį Mantas prisimena parašęs aštuntoje klasėje, bet į kūrybą kur kas rimčiau pradėjęs žiūrėti tik antrame istorijos studijų kurse. Apie visuotinį nesusikalbėjimą ir miskomunikaciją savo eilėmis kalbantis poetas nedrįsta spėlioti, ko iš jo, kaip kūrėjo, galėtų pasisemti skaitytojas, tačiau nė neabejoja, jog šiokią tokią įtaką jo kūryba daro kiekvienam. Pasak jo, kūrybingi žmonės buriasi visur, o aplink juos – tokie pat kūrybingi klausytojai. Kartu jie puikiai vienas kitą papildo. Jaunajam kūrėjui, norinčiam parodyti save, M. Balakauskas linki nestovėti vietoje ir iš gyvenimo viską semti pilna sauja, o savo skaitytojui – kuo ryškiau matyti ir girdėti jį supantį pasaulį.

Mantas Balakauskas

JŪS ESATE NEGYVI

ir jei šią minutę pakiltumėte

iš supermarketų, iš šaldytos mėsos konteinerių, iš savo skurdžios

vaizduotės penthauzų, baltos kaukolės šviestų,

atsimintumėt, kaip per vestuves jus vaikė kardais ir ietimis,

ir dovanot nenorėtumėt, tiems, kur dabar jau gyvena patogiai,

jūsų dangų užėmę, būtumėte pikti, kad ne jūsų vaikai ten,

nes jums nelemta auginti vaikų, jums lemta numirti,

dėl to niekada nepamiršau balso, liepiančio ieškoti savo genties,

tos, kur po žemėm nealsuoja karščiu ir kerštu savo priešui,

kol kas dar kietai, kietai miegančiam.

dvimatis

jis metė gerti ir nebesirietė į kamuolį, ir nebedėjo

smakro ant kelių, jautėsi vis geriau ir geriau,

lėktuvai paliko mažyčius angarus ir mėtė raudonus konfeti

ant renovuotų stogų, po kuriais gyveno dėdės ir tetos,

negalinčios išlaikyti erdvės vientisumo, jis išėjo, kaip tik tada,

kai pražydo gerberos ir plyšdamos aptaškė nubalintas sienas,

apvalytas nuo vandališkų grafičių, jis jautėsi laimingas,

beveik nenugalimas, viskas buvo puiku, net kai nuolat

pamesdavo netvarius raktų kontūrus – – ir po kojomis,

pokšėdamos, iškeliaudavo vynuoginės sraigės.

pokšėdamos, iškeliaudavo vynuoginės sraigės

404.1

JŪS ESATE NEGYVI, jūsų galvos prisuktos prie germaniško kūno, jūs subombarduoti laiko iskanderių, jūs esate negyvi, net kapų, iš kur vėl pakiltumėt, nebėra šioje žemės pusėje, vien muziejai ir kaukolės, veliumai neatpažįstamos kokybės, jūsų lemtis yra pasibaigusi, dovanos išnešiotos vėjo, pamenu balsą, liepiantį ieškoti savo genties, tai stoviu laukuose ir žiūriu, kad čia nieko, tik akmenys šnabždasi, tarsi norėtų sukilti.

sekmadienio

pilasi žodžių tirados, bučinių salvės, kiek per anksti, kiek neišlauktos, bergždžios it spurdančios kregždžių skeveldros daugiabučio narvelyje, mano žodžiai kaip nuo palangės nusiritusi vaiko mintis ar mirtis. —————————— Ten kvepia pasaulis salsva negyvybe, mudu neturime kvapo, kaip keista, mes vis dar neturime kvapo šioj miesto daly.